SoleMio.lt
Saulės energija - daugiabučiams!

Mūsų kredo

Lietuvos energijos vartotojas – ES energetikos rinkos reformos naudos gavėjas

Energijos rinkos keičiasi. Dabartinį modelį keičia decentralizuota rinka, kuriai būdingas didelis skaičius smulkių gamintojų, ypač iš atsinaujinančių energijos išteklių, prijungtų prie tinklo. Rinkos, anksčiau besiribojusios vienos šalies teritorijoje, tampa atviros ir apjungia kelias šalis – ypač tai pasakytina apie didmeną. Laukiama naujų žaidėjų, siūlančių naujas technologijas ir naujas paslaugas, įėjimo.

Vieninga į vartotoją orientuota ES energetinė sąjunga turi atverti vartotojui naują pasirinkimų kupiną erą. Tai reikalauja mąstymo pokyčių. ES ir nacionalinės politikos priemonės turi numatyti sumanių, tvarių ir įtraukiančių (angl. inclusive) vartotojų dalyvavimo energijos rinkoje įrankių taikymą. Vartotojai turi gauti garantijas, kad ES puoselėjama energetikos rinkos reforma duos jiems naudos, o informacinių technologijų taikymas palengvins priėjimą prie reformos vaisių.

  • Kiekvienas vartotojas turi turėti galimybę tapti gaminančiu vartotoju – „prosumeriu“ (nuo angl. prosumer – producing consumer).
  • Maži gaminantys vartotojai neturi būti verčiami dalyvauti didmeninėje elektros energijos rinkoje, kuri sukurta stambių žaidėjų poreikiams.
  • Prosumeriai turi būti traktuojami kaip vartotojai, su visomis iš to išplaukiančiomis teisėmis.
  • Esami ir būsimi elektros energijos gamintojai turi turėti visas investicines garantijas. Turi būti panaikintos visos nepagrįstos mokestinės ar kitokios prievolės, kurios mažina investicijų į smulkiųjų elektros gamintojų statomas jėgaines patrauklumą. Tai ypač pasakytina apie energiją, suvartojamą paties gamintojo gamybos vietoje.
  • Būtina užtikrinti, kad gaminantiems vartotojams yra lengvai prieinami alternatyvūs ginčų sprendimo (angl. Alternative Dispute Resolution) įrankiai, kuriais galima patogiai ir lengvai išspręsti tokių vartotojų skundus.

Daugiau informacijos (PDF) >>

Pasiūlymai gaminančių vartotojų daugiabučių namų sektoriuje politikos formavimui Lietuvoje:

I. Galvojant tiek apie vienbučių, tiek apie daugiabučių namų gyventojų smulkiosios generacijos įrengimo reguliavimą, būtina atsisakyti principo „optimalios galios“ PV sistemų įrengimas, pakeičiant jį principu „maksimalios gaminančio vartotojo norimos galios“ įrengimas. Tam tikslui būtina atsisakyti kvotų sistemos taikymo bet kokiems bent iki 100 kW projektams (galimai darant specifines išimtis, orientuotas į daugiabučių namų gyventojus – gaminančius vartotojus) bei keleriopai pakelti ribas, kurios nustato lengvatines įrengimo procedūras ir valstybės paramos prieinamumą.

II. Tinklo tarifų panaudojimas tiek už kilovatą įrengtos galios, tiek už kilovatvalandę perduotos į tinklą arba „pasaugotos“ elektros turi būti labai pamatuotas ir pasvertas, siekiant neužgniaužti AEI plėtros. Būtinas ilgas pasirengimo ir informavimo periodas, per kurį gaminantis vartotojas galėtų planuoti iš anksto, o taip pat galimybė rinktis iš keleto tarifų nustatymo būdų arba jų kombinacijų, įvertinant, kad visi gaminantys vartotojai gali turėti labai skirtingus vartojimo profilius ir poreikius.

III. Reikalingas mažmeninės elektros rinkos „überizacijos“ sprendimas, skirstomiesiems tinklams atliekant natūralią tarpininko perduodant elektros energiją nuo kiekvieno smulkiojo gamintojo bet kuriam skaičiui norinčių rinkoje dalyvauti smulkių vartotojų. Bent jau bandomieji projektai šioje srityje gali būti paleisti pakankamai nesunkiai ir jau artimiausiu laiku, jei suinteresuotų institucijų interesai tokią rinką sutaptų.

IV. Numatant masinį išmaniųjų skaitiklių diegimą Lietuvoje, būtina iš anksto įvertinti galimybę diegti skaitiklius, pritaikytus PV „revoliucijai“ ant daugiabučių stogų. Faktiškai jau dabar reikia tikėtis, kad kone kiekviena daugiabutyje gyvenanti šeima potencialiai taps prosumeriu, taigi, išmaniosios technologijos turi būti pritaikytos ne tik šiandienos, bet ir ateities poreikiams.

V. Daugiabučių renovacijos programos nebūtinai turi būti siejamos su PV įrengimu, bet bent jau neturi turėti diskriminacijos elementų (pvz., užkertant kelią pasinaudoti naujomis paramos galimybėmis namuose, kurie jau renovuoti). Nors ir koncentruojamasi į šiluminį efektyvumą didinančias priemones ir jas remiant valstybės lėšomis, būtų natūralu praplėsti rėmimo sritį įtraukiant elektros energijos ūkį namo viduje bei numatant elektros energijos gamybą fotovoltinėse jėgainėse (bent jau tai daliai, kuri sunaudojama savo reikmėms arba kuri yra reikalinga šilumos siurblių veikimui). Galutiniame rezultate, visos šios priemonės didina šalies energetinį savarankiškumą ir padeda kovoti su klimato kaita.

VI. Visos valstybės remiamos finansinės priemonės turi būti išlaikytos ir dar labiau praplėstos. Finansinės galimybės valstybės biudžete tam atsirastų, pavyzdžiui, panaudojant lėšas iš tam tikrų ES direktyvų aprašytų mechanizmų. Turi būti svarstomos ir prieš priimant sprendimą ekspertiškai lyginamos visos pasaulyje žinomos ir Europoje paplitusios paramos formos – tiek vienkartinė parama instaliacijai, tiek FIT, tiek palūkanų kompensavimas, jei jėgainė statoma skolintomis lėšomis, ir t.t. Svarbu apriori neatmesti, neišbraukti iš visuomenės svarstymo lauko visų galimybių. Pagrindinį kriterijų, įvertinant įvairių rėmimo schemų privalumus ir trūkumus, siūlytume nustatyti taip, ypatingai akcentuojant socialinį aspektą: „ar išlaikomas socialinis teisingumas, ar pirmiausia remiami energetiškai pažeidžiamiausi vartotojai, ar nedidės socialinė nelygybė taikant šias priemones“.

VII. Turi atsirasti teisinis mechanizmas, leidžiantis išvengti būtinybės PV instaliacijas pavesti nelanksčiam bendrijų formatui. Taip į saulės energetiką, potencialiai panaudojant „crowdfunding“ sistemas, ateitų lėšos ir žmonių, gyvenančių PV jėgainę įsirengusiame pastate, ir smulkių investuotojų-entuziastų. Atsinaujinančios energetikos kooperatyvai – Europoje jau išbandyta juridinė forma – gali atsirasti ir Lietuvoje.

VIII. Valstybės mastu gaminančių vartotojų, ypač PV srityje švietimui turi būti sutelktas daugelio institucijų ir asocijuotų struktūrų dėmesys. Vartotojo sprendimą pačiam gaminti elektrą (pavieniui ar susivienijus į kokias nors bendras veiklos formas) įtakos ne vien finansinis veiksnys. „Teisingo reikalo“ atlikimas ir dalyvavimas AEI revoliucijoje – štai motyvai, galintys ne mažiau negu finansinė nauda padėti padaryti tinkamą sprendimą.

IX. Mažiesiems saulės energijos projektams, įskaitant daugiabučių įrengtas PV jėgaines, negali būti užkrauta neproporcingai didelė atsakomybė už visos energetikos sistemos balansavimą (plg. Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos projekto 25.1.3. str.: „...balansavimo atsakomybę, atsižvelgiant į ES gaires, prisiims AEI elektros energijos gamintojai...“). Nustatydama energetikos politikos įrankius, valstybė turi daryti išimtis smulkiems AEI gamintojams.

X. Galiausiai, be valdžios įsikišimo, įmanoma palengvinti daugiabučių namų gyventojų dalyvavimą PV revoliucijoje per kolektyvinių pirkimų sistemas. Vartotojų organizacijos, tokios kaip LVOA, gali surengti kolektyvinio pirkimo aukcionus, siekiant, viena vertus, sukaupti didelį skaičių paraiškų iš daugiabučių panašaus dydžio PV projektams, ir, antra vertus, sukaupti pakankamą skaičių konkurencingų tiekėjų pasiūlymų. Toks pirkimų modelis jau sėkmingai veikia Europos mastu. Manytina, kad dėl kolektyvinio pirkimo PV jėgainės įrengimo savikainą galima sumažinti mažiausiai 10-20 procentų, pasitelkiant masto ekonomiją.